Luni

Kirba mintys net dviems įrašams apie niekšus. Pradėsiu nuo paprastesnio ir šviežesnio – šiandien netyčia pastebėto rasistinio išpuolio. Noriu papasakoti, ką mačiau, nes tiesiog negaliu nutylėti to šokiruojančio suvokimo, kaip žmonės sugeba nekęsti kitų vien dėl odos spalvos…
Einant į darbą (kur dirba nemažai indų), jau visai netoli jo, prieky manęs tolėliau ėjo žmogus (X), o iš priekio atėjo kitas (Y), ir kažkaip trumpam pasilenkė prie X, lyg apspjovė jį… Aš instinktyviai ėmiau atidžiau stebėti ir saugotis, gal koks debilas ne nuotaikoj… X pažiūrėjo pasimetęs į savo baltą striukę, į tą niekšą… Ir taip pasisuko, kad pamačiau, jog yra tamsios odos spalvos. Nesupratau taip greit ir iš toli, juodaodis ar indas, jei indas, galėjo būti mano kolega. Tiesiog taip nemalonu paliko… O Y dar atsisukęs sušvokštė neapykantos kupinu balsu: “Ateik čia…”, bet, laimei, taip ir nuėjo negaišdamas laiko.
Jau pasidalinau šia istorija su keletu žmonių, visų reakcija buvo vienoda: “Va dėl to man ir koktu gyventi Lietuvoje”… Norėčiau tikėti, kad tokių žmonių kaip Y yra nedaug, tiesiog mažas procentas nesubrendėlių. Norėčiau jiems palinkėti kada atsidurti svetimoje šalyje, būti apspjautiems, ir tą akimirką susivokti.

Gyvenimas yra gražus!

Suprantu tai, kai valgau žemuoges, rinktas su meile, kai niekaip nepavyksta padėti telefono ragelio, kai skinu gėles pakeliui į antrais tapusius namus, kai namuose randu staigmeną, kai tiek “mano” tiek “tavo” tampa “mūsų”.

Pagaliau prisiruošiau pasidalinti įspūdžiais, kurie dėl intensyvaus gyvenimo jau ima blėsti, tad pats laikas juos užfiksuoti! Papasakosiu apie gerą savaitę gegužės mėnesį, per kurią su Rūta apsilankėme Ispanijoje, Italijoje ir dar mažutį trupinėlį Belgijos užkliudėme pakeliui namo. Taigi…

Pirma diena, tiksliau naktis

Atskridom į Barseloną vėlai vakare, nežinodamos, kur nakvosim, mat mūsų Couchsurfing’e susirastas vaikinukas paskutinę dieną išsitrynė profilį ir į skambučius neatsakė. Oro uoste pasiskambinom kitam, gyvenančiam šalia miesto, ir susitarėm susitikti Katalonijos aikštėje. Faina ta aikštė. Nors naktis, sėdi daug žmonių, aplink fontanai, gėlės, paskui privažiavo riedutininkų, prisisegusių švieseles, gavosi toks vos ne flashmob’as. Su mūsų vaikinuku buvo dvi lenkės, kurios taip pat turėjo pas jį nakvoti. Tada dar prisijungė keletas jo draugų, ir visi patraukėm į odisėją po barus/klubus. Po poros valandų lenkės užsinorėjo į namus, ir mūsų host’as iškeliavo su jomis – susitarėm, kad mes nakvosim pas vieną jo draugų. Taigi dar išgėrėm, susidėliojom su ispanais planelį, kaip geriausia išnaudoti laiką Barselonoje, ir iškeliavom “to a very cool place” – į klubą, kur mes su Rūta ėjom jau be didelio entuziazmo, nes jau ir mes jautėmės nuvargusios. Tačiau ispanai buvo itin nusiteikę fiestai Muzika šiaip man patiko, kiek pamenu, toks popsinis rokelis, Lietuvoj mažai kur tokią groja klubuose. Taigi šokom šokom, kol visiškai miego užsinorėjom, tačiau dar keletą valandų užtrukom, kol jau visai ryte savo naująjį draugą prikalbėjom eiti namo…

Antra diena

Pamiegojusios keletą valandų susėdom papusryčiauti su savo ispanu, kuris šiaip jau visai mielas vaikinukas yra, augina šunį ir vėžlį bei įvairius prieskonius Ir patraukėm pasidėti daiktų į kitą vietą – “No worries” vilą, kur Couchsurfer’ius priima porai naktų nemokamai, o paskui už Friends&Family kainą. Tiesa, kainuoja maistas ir gėrimai, bet ne siaubingai brangiai. Ten, palyginus su praeita naktimi, buvo tikras palengvėjimas, nes vilos savininkas mus pasitiko stotyje, ir puikiai kalbėjo angliškai, mat pats buvo olandas Išgėrėm su juo obuolių sulčių ir patraukėm į miestą. Pakeliui stebėjomės, kokioje nuostabiai gražioje vietoje yra mūsų vila – aplink kalnai, auga aguonos, kaktusai, teka nedidelė upė su kriokliu…
Nuvažiavom į tą pačią Katalonijos aikštę ir apžiūrėjom ją dienos šviesoj, tada patraukėm La Rambla gatve, pilna suvenyrų parduotuvių, restoranų, visokių niekam nereikalingų žaisliukų pardavėjų, mimų ir, žinoma, turistų. Bevaikščiodamos vis nuklysdavom į mielas siauras gretimas gatveles, viena iš jų vedė į La Boqueria turgų, kuriame kilo noras gaminti valgyti, o gal net ir apsigyventi Barselonoje Neįsivaizduojami kiekiai vaisių, alyvuogių, jūros gėrybių, prieskonių… Nusipirkom paragauti vaisių, tarp jų vieno kažkokio nepažįstamo, bei gal kokių 6 rūšių alyvuogių, nuėjom į kažkokią jaukią aikštę paskanauti… Tik grįžusi sužinojau pavadinimą – Plaça Reial Toliau ta pačia La Rambla priėjome Kolumbo statulą ir uostą su besisupančiu tiltu ir didžiuliu būriu žuvėdrų, kurios… kniaukė! Rimtai, grynai kaip katės
Kiek pasivaikščiojusios patraukėm namo, mat buvom susitarę, kad šeimininkas vakarienei keps mėsą ant grotelių. Ooooi kiek prisivalgėm, bebendraudamos su vilos gyventojais ir darbuotojais iš įvairių šalių (bent jau Olandijos ir Vokietijos, nepamenu, ar kitų buvo) ir begurkšnodamos skanutį San Miguel.

Trečia diena

Pusryčiai – blynai su šampanu Sekmadieninė vilos tradicija. Šiandien jau išlindo saulytė (prieš tai buvo šalta, su striukėm vaikščiojom), ir jau visai viliojančiai ėmė atrodyti baseinas vilos kieme. Apsirengėm vasariškiau ir patraukėm į miestą, tiksliau į parkus
Pirmiausia aplankėm Park Güell, kuris yra nerealus! Fantastiška architektūra, mozaikos, augalai… Ir, aišku, begalė turistų Sustojom paklausyti hengo, taip patiko, kad nusipirkom CD, čia pat ir pirmus suvenyrus nupirkom. Toliau kažkas grojo gitaromis, toliau būgneliais, dar toliau smuiku+violončele… Žodžiu, parkas įspūdingas… švelniai tariant.
Po Park Güell nuvažiavom iki Sagrada Familia, kuris irgi yra kažkoks neįsivaizduojamas pastatas… Turiu pasakyti, Gaudi fantazija stulbinanti Į vidų, tiesa, neįėjome, nes vyko kažkokia šventė, ir įleido tik su kvietimais. Tiesa, prieš tai dar svarstėme, gal užeiti į Casa Battlo, kitą Gaudi šedevrą, bet pagailėjome eurų, ir jį irgi tik iš išorės apžiūrėjome. Prie Sagrada Familia toks jaukus prūdelis yra, tai ten nemažai fotografavomės, ypač mūsų kelionės draugas asiliukas. Maždaug šitoj vietoj aš PAGALIAU išmokau fokusuoti
Nuo Sagrada Familia pėsčiomis patraukėm į kitą parką – Parc de la Ciutadella. Jis visai kitoks, turi tik vieną įspūdingą pastatą su fontanu, bet užtat dar turi mamuto statulą, ežeriuką su valtimis ir jaukią atmosferą. Čia pilna vietinių, kurie užkandžiauja, parko užkampiuose bučiuojasi, o parko centre užsiiminėja viskuo, ką tik galima sugalvoti – akrobatiniais triukais, muzikavimu, etc. Mes irgi nukeliavom į parko pakraštėlį, kur pasidarėm piknikiuką su pagrindiniu akcentu – braškėmis! Vėliau besifotografuodamos pusiau netyčia nufotografavom besibučiuojančią porelę. Gavosi labai graži foto, todėl pasisiūlėm jiems atsiųsti Ta mergina paskui parašė, kad jie kartu jau 7 mėnesius, o dar neturėjo bendros nuotraukos – va koks geras darbas gavosi!
Namo parsigavom jau besibaigiant vakarienei, tačiau dar gavom picos. Tada olandai išsitraukė gitarą, o mes su vokiečiu maudymosi kostiumėlius ir sušokom į baseiną. Drebėjom, kalenom dantimis, bet pliuškenomės oi kaip smagiai

Ketvirta diena

Nukeliavome autobusais ir funikulieriumi ant Tibidabo kalno. Atrodo, tiesiog labai aukštas kalnas su bažnyčia ant viršaus, bet taip gražu, kad besifotografuodamos pravaikščiojom ten bent pora valandų. Tada nuvažiavome į Barceloneta paplūdimį, kur suvalgėm mėtinių su šokoladu ledų (Rūtos rekomendacija), pabraidėm Viduržemio jūroj (maudytis kažkaip nekilo minčių – šaltoka… nors buvo, kas maudėsi). Po Sardinijos pernai šitas paplūdimys man patiko labiau, nes smėliukas, o ne akmenukai, ir nes ne toks graužiantis kojas sūrus vanduo.
Tuomet iškeliavome ieškoti gėjų kvartalo bei paeljos už prieinamą kainą – jos tykojom iš tikrųjų visas dienas, ir pagaliau mūsų paieškos buvo sėkmingos. Prisėdom kažkokios kavinės lauke, kur padavėjas buvo labai malonus pagyvenęs vyriškis. Taip pat paragavom ispaniško vyno, kuris buvo rūgštus, bet tikrai labai skanus. Kaip ir paelja. Jos paragavusi užsidėjau sau pliusiuką sąraše dalykų, kuriuos gyvenime norėjau nuveikti Beje, ragavom dvi skirtingas, tai man asmeniškai skanesni ryžiai buvo juodųjų ryžių paeljos, bet ji buvo su mėsa, o mėsa buvo ne tokia skani kaip jūros gėrybės tradicinėje paeljoje.
Toliau beeinant mus sustabdė toks keistokas senukas (mat žemėlapis rankoje dėmesį atkreipė), ir kad puolė pasakoti apie dalykus, kuriuos vertėtų pamatyti Barselonoje… Nors žinojome, kad jau tų dalykų nebespėsime aplankyti, vis tiek įdomu buvo jo klausytis.
Gėjų kvartalą suradome, tiesa, nieko įspūdingo ten, išskyrus keletą vėliavų ir keletą teminių parduotuvių bei gay-friendly restoranų, bet visgi, bent jau toks yra
Namie nebevakarojome – pakavomės daiktus rytojaus skrydžiui į Boloniją. Išvykti buvo gaila, ir teisus buvo mūsų ispanų mokytojas, kai pasakėm, kad Barselona labai patiko, atsakęs: “Kitaip ir negalėjo būti!”.

Penkta diena

Anksti ryte patraukėm į Girona oro uostą ir iš ten į Boloniją. Praktiškai visą laiką prasnaudėm, tiek autobuse, tiek lėktuve Italijoje jau buvom ne šiaip turistės, bet svečiai Oro uoste pasitiko Rūtos draugės vaikinas, parvežė mus pas ją, kur gavom nuostabių makaronų salotų ir Ichnusos (oi kaip buvau šito alaus pasiilgusi!). Dar gavom pleduką ir iškeliavom į parkelį pailsėti. Beje, Italijoj pagaliau buvo karšta! Kažkaip jau pakako mums lakstymo, tai tiesiog įsitaisėm pievoj, pilnoj saulučių ir snaudėm bei fotografavomės Toliau praktikavausi fokusuodama gėlytes
Tada patraukėm ieškoti šv. Stefano aikštės, kur turėjom susitikti su Rūtos drauge. Išeinant iš parko dar aptikom Lambordžini saloną, mm! Kol laukėm aikštėj, kažkoks senukas papasakojo, kad čia yra septynios baisiai senos bažnyčios… taigi jas tuoj pat ir aplankėm. Tada vaikščiojom po miestą, kuriame visąlaik jausmas man buvo kaip išėjus pasivaikščioti į kokį Akropolį Mat praktiškai visi šaligatviai turi portikus, taigi negręsia nei per kaitri saulė, nei lietus, niekas. Užtat ir grįžom praktiškai neįdegusios Bet šiaip gražus labai senas miestas. Apžiūrėjom universitetą su freskomis ir žaliais vidiniais kiemeliais, kuriuose net ir paskaitos būna vyksta, ar šiaip studentai ateina ramiai pasimokyti… Dar užėjom į vietelę, kur yra “antri pagal skanumą ledai Bolonijoje”. Mmmh!! Valgiau berods gilių skonio ir dar kažkokius, gal migdolinius… Itališki ledai yra kažkas stebuklingo!
Vakare susirinkome namuose visa tarptautinė kompanija – italai, prancūzai ir mes dvi lietuvės, ir darėm picos kepimo varžybas. Ką galiu pasakyti, sunkiai man ta tešla minkėsi Dar galiu pasakyti, kad ir vegetariškos picos gali būti puikios! Kadangi mūsų lietuviška pica į orkaitę pateko paskutinė, ir jau buvom prisikimšę pilvus, pasilikome ją rytojui – kelionei į Veneciją.

Šešta diena

Pora val. traukiniu ir… Venecija! Tiesa, kad nusigauti iki traukinio, teko pakalbėti pusiau itališkai, pusiau ispaniškai O Venecija labai labai patiko! Puikus oras, daug turistų, suvenyrų parduotuvės su dailiomis kaukėmis, vėl nuostabūs ledai (prisiminiau savo Sardinijoje pamėgtą derinį: braškiniai + stracciatella), kanalai, siauros gatvelės, gondolos ir kitokios valtys.. Tiesa, dar ir įvairaus plauko iškrypėliai Bet apskritai tokia rami atmosfera… Vaikštom vaikštom, Rūta sako, kaip čia ramu… Aš taip pagalvojau, sakau, žinai..o kada paskutinį kartą girdėjom mašiną?
Prieš kelionę atgal užkandome itališkų sumuštinių, o traukinyje smigau kaip kūdikis…

Septinta diena

Išsimiegojom ilgiau. Besivartydamos lovoj klausėmės, kaip repetuoja muzikantai kitam kambary – visai neblogas buvo gitaros ir pianino derinys. Tada su Rūtos drauge nuėjom į universiteto kiemelį pasistiprinti tipiškais bolonietiškais suktinukais ir iškeliavome į San Luca baziliką. Iiiilgas kelias buvo – 3 km į kalną. Gavom įspėjimą: kas skųsis, negaus ledų Ai, bet smagiai užlipom, o užlipusios radom išganingą vandens fontanėlį Nežinia kiek ten jo išgėrėm, o dar daugiau ištaškėm O vaizdai nuo to kalno buvo irgi verti kelionės. Nusileidusios atsigaivinom ledais, grįžom namo pailsėti ir iškeliavom į vieną bariuką, kur, bent jau aš taip pavadinau, buvo itališkos dainuojamosios poezijos vakaras. Visai patiko, nors, kaip sakė italai, geroji dalis buvo tekstas. Vadinasi, buvo dar geriau, nei man atrodė

Aštunta diena

Užsukom pas Rūtos draugę į ofisą – kažkokios visuomeninės organizacijos – ir tada į kavinę išgerti espreso.  Nepamenu, bet turbūt turėjo būti skanu Itališka kava visgi. Tada paslampinėjom po penktadieninį drabužių turgų, paskanavom žirnių iš daržovių krautuvėlės ir panino sumuštinių. Pasivaikščiojom po buvusį žydų getą, pakeliui prie vienos makaronų parduotuvės gavom pamokėlę apie makaronų rūšis: makaroni, torteli, torteloni, tortelini… skiriasi vos vos, ir jau kitas pavadinimas
O vakare laukė aperityvas vienoje kavinėje: moki už gėrimus, o maistas nemokamas (kiek nori ir labai skanus, man ypač atgaiva buvo daržovės po visų picų ir įvairių rūšių sumuštinių). O gėrimas ten pas juos beje populiariausias toks sunkiai nupasakojamo skonio kokteilis Spritz. Atrodo, turėjom Ispanijoj ir Italijoj vien vyną gert, o pasirodo, visai kitaip čia viskas
Po to nuėjom pasisėdėti į kažkokią aikštę, kur buvo daugybė žmonių, alaus, gitara… Labai jauku! Tada ieškojom dar neužsidariusių barų, bet viskas jau užsidarinėjo… Taigi iškeliavom namo pakuotis daiktų – o keltis reikėjo vos už trijų valandų.

Devinta diena

Kėlėmės 4:20, taigi.. ne ką tepamiegojom Atsisveikinom ir išskridom į Šarlero Belgijoje, pusėtinai netoli nuo Briuselio. Ten bandėm pasnausti oro uoste, bet neypatingai sekėsi, taigi patraukėm į miestą. O buvo šaltaaaaa…. Taigi labiau norėjom ne miestą apžiūrėti, o tik rasti kokį jaukesnį kampelį poilsiui. Bet nepasirodė svetingas miestas šiuo klausimu, tik McDonald’as pradžiugino nemokamu internetu, tai ten užsukome net porą kartų sušilti. Planas prisiragauti belgiško alaus po vakarykščio vakaro viliojo ne taip labai, bet visgi nusprendėm bent po vieną paragauti… tikrai nenusivylėm!! Todėl grįžusios į oro uostą prigriebėm jo dar – lauktuvėms. Oro uoste dar sutikom Rūtos pažįstamą, paaiškėjo, kad Briusely šiandien buvo gay pride’as… o mes nežinojom! Grrr, čia tai visiškas kelionės planavimo fail’as buvo… Na, bet įspūdžių ir be to turėjom pakankamai

Šiek tiek nuotraukų mano Facebook’o draugai gali pamatyti čia.

Vakar pažiūrėjau filmą Blue Valentine. Prieš skaitant toliau, įspėjimas:

• Tolesnis įrašas “suspoilins” filmą, todėl jei ketinot žiūrėti, toliau neskaitykit.
• Nerekomenduoju šito filmo kaip must-see, bet jis sukėlė minčių.

Kodėl nerekomenduoju? Nes kažkuriuo metu atsibodo, pabaigoje žiovulys ėmė… Apskritai įspūdis, kad filmą įkvėpė išsiskyrimas, ir nieko daugiau ten nėra, tik nuoskauda ir prisiminimai. O rašau todėl, kad jis sukėlė minčių apie happy-end’us (ir analogiškai sad-end’us). Koks paprastai būna filmo apie meilę scenarijus? Nelaimingi žmonės susitinka, įsimyli, įveikia vieną kitą sunkumą ir apsisprendžia būti kartu – žiūrovai numano, kad štai pasaka baigėsi laimingai (they lived happily ever after). Kitas scenarijus – žmonės laimingai myli vienas kitą, nors greičiausiai irgi kokį nors vieną kitą sunkumą įveikia, o tada įvyksta kažkas tragiško. Po to likęs vienas žmogus arba visą likusį gyvenimą gedi, arba sutinka kitą ir po truputį įsimyli, o tada viskas baigiasi kaip pirmame scenarijuje.
Blue Valentine istorija kitokia – tai pasakojimas apie ilgai kartu esančią šeimą, kurioje nieko siaubingai blogo nėra, išskyrus barnius ir dingusį potraukį iš moters pusės, o vyrą beviltiškai bandantį žadėti pasikeisti į geresnę pusę, nors ir nelabai aišku, ką jis daro ne taip. Kartu rodoma jų santykių pradžia – vyras įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio, mergina, panašu, tiesiog pasuko lengviausiu keliu, kadangi buvo nėščia, bet jie kaip ir atrodė laimingi. Viskas baigiasi skyrybomis,  kadangi potraukį seilėjimusi retai kada sužadinsi. Klausimas, po šios pabaigos graužiantis galvą – kodėl taip atsitiko? Kodėl žmonės, kažkada žibančiomis akimis žiūrėję vienas į kitą, vėliau vos begali pakęsti kito artumą? Bet kuris kitame filme parodytas happy-end’as po kelerių metų galėtų atrodyti lygiai taip pat…
Laimei, galimas ir atvirkštinis variantas – bendravimas, pradžioje buvęs nesusipratimu, būna, virsta malonumu (norėčiau, kad blogą paskaitytų frazės autorė ). Santykiai “just for fun”, būna, tampa gražia ir ilga draugyste. Tik kaip dažnai suvokiame, kad buvę artimi žmonės tapo svetimi, o kaip dažnai duodame kažkam dar vieną šansą?

Ką tu galvoji, kai aš sakau, ką galvoju? Tu tada tyli. Aš žinau, ką galvoju, kai tu tyli… Ką tu galvoji, kai aš tyliu?

Ne, taip negalima. Reikia. Reikėjo.
Aš nežinau, kur tos akys žiūrėjo,
Bet trukdė klausytis, kai ji man kalbėjo,
Kad nieko niekam niekada nežadėjo.

Žinau, kur žiūrėjo, bet drovu pasakyti…
Galbūt pavyks dar kartą tai pamatyti –
Pro rakto skylutę, pro plyšį mažytį.
Ne, taip negalima. Reikia. Laikykit.

Mahometas pas kalną, kalnas pas Mahometą –
Stumdo smegenys šachmatus, kartais suka ruletę.
Mažą vaiką paverčia į pamaivą koketę,
Tiktai primena: pirštų nekišk į rozetę.

Visko tiek daug, ir kartu tiek mažai. Tiek daug patirčių, ir tiek smulkmenų, nupiešiančių veide šypseną. Ir tiek žaizdelių ir druskos ant jų… Paskutiniu metu daug visko naujo visose gyvenimo srityse. Ir vis tiek noriu kažką pakeisti. Ir nenoriu prarasti to, ką turiu. Noriu stabilumo, noriu kokybės. Ir noriu veiksmo, šėlsmo, lakstyti ir daryti belen ką. Galima vardinti iki begalybės, ir kartu viskas asmeniška tiek, kad net pačiai su savim sunku kalbėtis.

Bet jei leidžiant sau kalbėti abstrakčiai, tai labiausiai man dabar mano gyvenimą atitinka Enya daina “Anywhere is”. Ir geriausia tai, kad nors dainos tekstas irgi yra apie nuolatinius pasikeitimus, kurie lyg ir turėtų gluminti (ir mane realiai glumina), tačiau tonas absoliučiai optimistinis!

Buvau žadėjusi parašyti apie šį egzaminą, tačiau pirma norėjau sulaukti rezultatų. Na ir sulaukiau – išlaikyta! Weee, džiaugsmo buvo belen kiek Paskui prasidėjo vasaros malonumai, ir niekaip nebeprisėdau prie blogo. Bet dabar jau tikrai pabandysiu iš atminties iškrapštyti visas detales. Gal kam pravers.

Pradėkim nuo pradžių – iš ko ruoštis šiam egzaminui? Skirtumas nuo dviejų ankstesnių, kad ISEB knygos, kurios kaip ir turėtų pakakti, šiuo atveju nėra. Yra netrumpas literatūros sąrašas, tačiau bandžiau išsiversti su nemokamai ir lengvai prieinamais šaltiniais. Taigi perskaičiau egzamino programą, kur parašyta, ką reikia žinoti, ir atitinkamus skyrius ISEB Intermediate Certificate in Software Testing knygoje. Kai kurie dalykai joje aprašyti nėra arba nepakankamai giliai, tačiau beveik apie viską pavyko medžiagos rasti paprasčiausiai googlinant. Taip pat radau kelis pavyzdinius egzaminus kažkokiam indų puslapyje. Dabar jo neberandu, bet pagal failų vardus ieškant, kažkas yra įkėlęs čia: http://www.vemuvpk.com/wp-content/uploads/2010/02/. Pagal turinį matosi, kad pavyzdinis egzaminas ne visiškai atitinka programą, spėju, yra gerokai pasenęs. Bet vis tiek leidžia įsivaizduoti, kaip kas bus – keletas klausimų, kurių kiekvienas sudarytas iš kelių dalių, ir kur reikia spręsti uždavinukus bei rašyti rašinėlius. Taip pat – daug žinoti, ir daug ką išmąstyti.

Apie patį egzaminą – jis vyko Londone ir jį laikė įvairiausių tautybių žmonės. Nemaža dalis – indai, bet taip pat buvo, pvz., lenkas, šiuo metu dirbantis Italijoje. Viskas vyko labai tvarkingai. Priekyje buvo susodinti dalyviai, kurių anglų kalba ne gimtoji. Už jų – kurių gimtoji, nes jie turėjo išeiti 15 minučių anksčiau. Dar 15 minučių buvo skirta vien egzamino tvarkos išaiškinimui – ką kur kaip rašyti, kaip sužymėti lapus, kaip juos paruošti atidavimui. Beaiškinant tvarką buvo duota užuomina apie apimtį – sako, bus tokių, kurie prirašysit 6 lapus, cha cha, bet gali būti, kad kažkam nepakaks ir 20 Jei gerai pamenu, dar 15 minučių buvo duota perskaityti klausimus. Jos nebuvo įskaičiuotos į egzamino laiką (2 val. + 15 min ne anglakalbiams), bet per jas rašyti nieko dar nebuvo galima. Iš viso buvo 6 klausimai, bet reikėjo atsakyti tik į keturis pasirinktus. Kiekvienas klausimas susidėjo iš penkių dalių. Ir juos beskaitant kilo mintis “o siaube…”. Nes tie pavyzdiniai palyginus tai tik gėlytės

Ką galiu pasakyti – tos 2 valandos tokiam egzaminui yra labai mažai. Į pirmą klausimą stengiausi atsakyti išsamiai, protingai ir pan., ir tai man užtruko visą pirmąją valandą. Kai tą supratau, užpuolė panika. Be to, dar turėjau trukdį – vidury egzamino puolė skambėti mano žadintuvas (Mat mano telefone yra du žadintuvai, ir net nežinojau, kad antrasis užstatytas. O telefonas turi tokią puikią savybę – net jei jis išjungtas, žadintuvas skamba). Egzamino prižiūrėtojas labai supyko! Teko nutaisyti pačias nekalčiausias akis Taigi po pirmosios valandos buvau praktiškai įsitikinusi, kad neišlaikysiu, bet nusprendžiau, kad reikia susikaupti ir bent kažką atsakyti į likusius tris klausimus. Kas realiai yra 15 klausimų, kurių dalis reikalauja bent geros pastraipos rašinėlio, o dalis – labai gerai apgalvoto ir konkretaus atsakymo su argumentais. Koks čia galėtų būti pavyzdys… Tarkime, įmonė gavo pagaminti tokią ir anokią programinę įrangą, jos organizacinė struktūra tokia, ir jie nenaudoja peržiūrų (reviews), bet dabar norėtų. Koks labiausiai tiktų peržiūrų tipas ir kodėl? Realiai perskaitai tą visą sąlygą ir supranti, kad iš vienos pusės žiūrint netinka nė vienas peržiūrų tipas, iš kitos – tinka beveik visi. Galiausiai vis tik pasirenki vieną, pradedi argumentuoti, tada supranti, kad kitas tiktų geriau, viską nubrauki, ir rašai iš naujo. Egzamino pabaigoje jau rašiau belen ką per daug negalvodama, neįskaitomu raštu, bet visgi sugebėjau atsakyti (tiksliau – kažką parašyti) į visus reikalingus klausimus. Gavosi 13 lapų.

Rezultatus atsiunčia per 8 savaites. Maždaug po tiek laiko juos ir gavau, kartu su sertifikatu. Buvo berods 67 taškai (60 reikia surinkti, kad išlaikyti). Nesublizgėjau, bet turint omeny visus niuansus, manau, kad išėjo visai neblogai.

Ką galėčiau rekomenduoti? Visų pirma – užtikrinti, kad tikrai neiškils jokių trukdžių (kaip man dėl telefono ar kt. – buvo ir daugiau žmonių ten, kuriems po to skambėjo telefonas). Visų antra – labai gerai mokėti visą Foundation ir Intermediate medžiagą, bei kitus dalykus, kurie yra programoje. Vien juos mokėti nepakaks, bet nemokant pripilstyti iš tuščio į kiaurą nepavyks, ypač tiek daug per tokį trumpą laiką. Daugiau ką nors skaityti nebūtina, bet užtat būtų labai gerai pasižaisti su ta visa išmokta medžiaga. Pirmiausia atsakant į pavyzdinio egzamino klausimus (būtų gerai gauti šviežesnį variantą), po to prisigalvoti patiems visokių situacijų ir potencialių klausimų. Gal ir nedidelė tikimybė, kad paklaus būtent apie tai, bet tikrai padės išmąstyti atsakymą bent kai kuriems klausimams tai, kad bus apgalvoti praktiniai įvairių sprendimų aspektai.

Sėkmės

Šiandien gaminsiu pirmuosius šiais metais savo šaltibarščius. Kol pėdinau iki Maximos ir atgal, akys fiksavo pavasarį pačiame savo gražume, o mintys tekėjo sava vaga.

Pastebėjau keturias mašinas, identiškas savajai, įskaitant spalvą, skyrėsi tik ratlankiai ir švarumo lygis. Čia maždaug 3 min. kelio atkarpoje. Mes mėgstame turėti tai, ką turi kaimynas

Pastebėjau, kad darželiuose žydi jau belen kokių gėlių ir visokių krūmelių. Taip laukiau šito laiko (pienių žydėjimas, mano pats mėgstamiausias), ir, kaip visada jam atėjus, taip smagu, kad einant norisi dainuoti, bet liūdna jau iš anksto žinant, kad jis neįtikėtinai greitai baigsis. Čia galima būtų interpretuoti ir suteikti šiam pastebėjimui perkeltinę prasmę, pvz., apie santykius, kol jie paprasti ir nerūpestingi, tokie lyg ir no strings attached. Irgi nebūtų prašauta pro šalį.

Pastebėjau, kad visai nieko oras. Ir pastebėjau, kad velnias, visgi strings are getting attached – norisi jį išnaudoti ne su bet kuo. Galvoje dar nuo nakties skamba Madonos “The face of you, my substitute for love… Should I wait for you, my substitute for love?”.